Skandinavijos pavilioti

2009-06-23. Tema: Naujienos.

Dalinamės įspūdžiais iš mūsų šiųmetės kelionės po Suomiją. Garbaniukė Beta, nusprendusi viską sureguliuoti pagal savo gamtos laikrodį, „suorganizavo“ nepakartojamą savaitę į mūsų taip išsiilgtą Skandinaviją. Kelionė Latvijos pajūriu, keltas iš Talino, ir štai po poros valandų plaukimo mes jau Helsinkyje 🙂 Pirmasis pasivaikščiojimas Suomijos sostinėje – trikinkę nulaikyti sunkoka 🙂

Žvilgsnis viena kryptim – juk vandenyje gyvi aportai.

O čia jau svečiuojamės Turku – kur dingo banginis?

Turku prieplauka.

Mudu abudu su gražuoliu Aki. Rudasis garbaniukas gyvena žavingoje vietovėje – nuo kalno atsiveria neaprėpiami toliai…

O štai čia mūsų pirmoji nakvynė – įlankoje ant jūros kranto. Tikra fantastika, kai gali prabusti nuo bangų ošimo…

…ir kai į jūrą nusileidžia gulbių pulkai…

Šunys greitai įsijautė į atostogų nuotaikas.

Ko ten sėdi ta rudoji?

Jei norėčiau, turbūt didžiausią duobę išrausčiau.

Šuo – vienas, bet kodėl uodegos – dvi? 🙂

Antrosios uodegytės savininkė išlindo.

Laisvėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėė.

Dublis Nr. 2: Laisvėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėė.

Garbanota undinė.

Šeimyninis portretas.

Viena bėga grakščia ristele…

…kita niekaip negali nedirbti…

Ir aš beveik kaip gulbė – gi tokia pat elegantiška 🙂

Po viešnagės pas garbaniuką Aki iškeliavome į unikalų Rauma miestelį Suomijos pietvakariuose, kurio medinis senamiestis 1991 m. buvo įtrauktas į Unesco. Tai nepakartojamas medžio architektūros ir drožybos paveldas. Apžvalgą pradėjome nuo centrinės turgaus aikštės.

Siauros ir jaukios gatvelės su vienaaukščiais medinukais.

Sodri žaluma… Tikra idilė…

Argi mes ne pasakoje – pastelinių spalvų medinukas su drožiniais.

Medinukai vienas už kitą gražesni.

Ir kaip neįsiamžinti prie seniausios miestelio vandens pompos? 🙂

O po pasivaikščiojimo jaukiomis Raumos senamiesčio gatvelėmis patraukėme į netoliese esantį dar vieną Unesco paveldą nuo 1999 m. – Sammallahdenmäki kapines. Tai bronzos amžiaus reliktas – akmens piramidžių liekanos Lappi parapijoje, žemutinėje Satakuntoje, vos 20 km nuo Raumos miestelio. Nuvykome ten gerokai vakarėjant. Vaikščiojome vienut vienutėliai, o mistinė aplinka kėlė bauginančią pagarbą.

Nuo takelio nuklysti nesinorėjo…

…bet samanų patalai tokie minkštučiukai…

Tupi tupikas ant tūkstantmetės uolos.

Ilgiau nebeužsibuvom, nesinorėjo vidurnakčio tokioj vietoj pasitikt 🙂 Patraukėme į pietus, o laukų žaluma tiesiog spigino akis.

Nakvynė kempinge – ir vėl įlankoje ant jūros kranto, ir vėl – suomiška sauna, ir vėl – sodri skandinaviška žaluma ir jūros mėlynė.

Prieplauka.

Jūreivis? Ne, super-retriveris 🙂

Gražu…

Važiuojam toliau. Kas kavą geria, kas eilinį kartą pagaliuku nepasidalina.

Toliau kelionę pasirinkome tokią netikėta ir tokią… žodžiais nenusakomą… Užsukus į Turku informacijos ir turizmo centrą akis užkliuvo už Turku archipelago žemėlapio. Beveik 250 km kelias po salas ir saleles… Ir nedvejodami nusprendėme – važiuojam 🙂 Mūsų laukė salos ir salelės, į kurias kėlėmės ir dideliais keltais, ir mažutėliais keltukais; vingiavome keliukais žvalgydamiesi į nuostabią gamtą; ir vėl kėlėmės keltais… O maršrutas atrodė štai taip:

Šmaikštus ženklas 🙂

Mažasis keltukas.

Didesnis keltas.

Dyyyydelis keltas 🙂

Kelionė jūra.

Uostai keitė uostus.

Turbūt tas mažas leivelis mėgina mus pasivyt? 🙂

Rojus…

Žavėjomės senom bažnyčiom…

…ir nuostabia gamta…

…ir vėl plaukėme keltu… ir gėrėm kavą užsilipę ant jo stogo…

…ir negalėjome akių atplėšt nuo mėlynų tolių…

Super-retriverių sveikinimas iš Suomijos 🙂

O štai ten toli – juokingi vandens garažai.

Čia pat – žuvų „fermos“ 🙂

Kelionė archipelago keliu ėjo į pabaigą… Dar vienas sustojimas prieplaukoje.

Artėjo vidurvasario šventė – naktis, kai suomiai išeina į miškus, į gamtą… Į ištuštėjusį salyną po truputį traukė minios. Mums pasisekė – važiavome ne į tą pusę 🙂

Paskutinė nakvynė ir paskutiniai pasivaikščiojimai uolėtom pakrantėm. Ilgesingas žvilgsnis…

Vaizdai iš palapinės…

Paskutinė kelionės diena… Ji kažkada vis tiek ateina… Buvo liūdna, ir dangus tam pritarė – visą kelią iki Helsinkio lijo, lijo ir lijo… Važiavome naujai atidarytu autostrados ruožu – pernai tokių tunelių dar nebuvo 🙂

Na ir paskutinis pasivaikščiojimas Helsinkyje. Tikras eismo „kamštis“ 🙂

Mieste tikra šventė – berželių šakos yra vidurvasario simbolis. Jais apkaišiota viskas kas tik įmanoma 🙂 Net turistiniai laiveliai 🙂

Pakeliui prie baltosios katedros.

Aukštai aukštai…

Dar nesinori išvykt, dar klaidžiojam Helsinkio ištuštėjusiomis gatvėmis ir pajūriu.

O ten dėdė grojo triūba. Spėkit, ką? Ogi suomių nacionalinės vidurvasario šventės išvakarėse Helsinkio gatvė aidėjo nuo patriotiško rusų maršo „Den’ pobedy“…

Ir kaipgi, būnant Helsinkyje, neužsukti į kavinę „Ursula“ ir neparagauti tradicinio varškės pyrago su tiesiog burnoje tirpstančia tekšių uogiene?

„Ursula“… Helsinkiečiai ją išrinkę viena romantiškiausių miesto vietų… Juk pro langus, geriant kavą, tau atsiveria nepakartojami jūros vaizdai… Ir nesvarbu, kad dangus niūrus…

O kol plaukėme keltu, akyse vis stovėjo ta beribė skandinaviška fantazija 🙂

Namai ir namukai

Saunos namukas

Šiukšlių namukas

Pašto dėžučių ir autobusų stotelės namukas

Mažas namukas – vėjo malūnėlis

Ir dar daug daug smulkmenų, ir visos jos „in scandinavian style“ 🙂

Visa tai ir sukuria tą vientisą nepakartojamą skandinavišką aplinką ir nuotaiką. Ir grįžtame čia jau bene penktą kartą, o išvažiuodami sakome – grįšime dar kartą. Su nuostaba vis keliu klausimą – kuo mus tarsi magnetas traukia Skandinavija? Žmonės? Gamta? Nevaržomos laisvės pojūtis? Viskas kartu. Ir šį kartą sutikome keletą nuostabių žmonių – tai ir Marika (linkėjimai Sali 🙂 ), ir garbaniuko Aki šeimininkė Satu, ir Tiina bei Tuomas su garbaniuku Metzo. Smagu buvo jus vėl pamatyti 🙂 Ir mes dar tikrai čia sugrįšim 🙂

Na ir pabaigai – kelionės veidai. Portretų galerija:

Desė

Beta

Nenustygstanti Gama, bet vieną kadrą pagauti pavyko 🙂

Ir mes 🙂

Kelionės nuotraukos sudėtos čia.